Įspūdingiausi lavos ežerai: ugnikalnių kraterių turtai (Video)


Pakol nuo karščio suskystėjusios uolienos vėsta, formuodamos kerinčias tiršto raudonio ir pragaro juodumo magmos mozaikas, šiose Žemės orkaitėse drąsiai sukiojasi ir atsakymų į planetos gelmių mįsles ieško nutrūktgalviai vulkanologai. Užfiksuotuose kadruose – reguliariai nerimstanti Etna Italijoje, didžiausias pasaulyje lavos ežeras – Nyiragongas Kongo Demokratinėje Respublikoje, Ambrymo ugnikalnis Vanuatu salyne, Polinezijoje. Visa tai – vardan krateriuose slypinčių gamtos ir mokslo turtų.

Didžiausias pasaulyje lavos ežeras – Nyiragongas Kongo Demokratinėje Respublikoje ©Carsten Peter   Šių įstabių fotografijų autorius – fotografas, prisijungęs prie būrelio vulkanologų, kurie leidosi į įspūdingiausių Kongo ir Italijos ugnikalnių šerdis. Jose temperatūra neretai siekdavo +1 100ºC. 53-ejų Karstenas Peteris (Carsten Peter) ekspedicijų metu stovėjo per pėdą nuo aktyviausių planetos ugnikalnių nasrų ir fotografavo kerinčius ugnikalnių pasaulio stebuklus. Akinančius magmos geizerius, pukšinčias lavos upes bei ežerus, žioruojančius būsimus, o kol kas – vis dar skysto būvio akmenis. Viso to fone – bejėges skruzdes primenantys vulkanologų siluetai, iš arčiau panašūs į skafandrais pasidabinusius kitų pasaulių tyrinėtojus. Iš tiesų, įprastų, gyvosios gamtos pasauliui būdingų dalykų ugnikalnių krateriuose – ne kažin kiek. „Ugnikalnius fotografuoti pradėjau vedinas smalsumo, - pasakoja pribloškiamų fotokadrų autorius. – Šis pomėgis mane įtraukė vis labiau. Vulkanai – nesuvokiama jėga, stovėdamas greta kurios pasijunti toks menkutis. Man patinka jausmas, kai atsiduri akis į akį su gamtos stichijomis. Per savo gyvenimą mėginsiu aplankyti kiek įmanoma daugiau ugnikalnių.“ „Vulkanų krateriuose galiu praleisti ištisas savaites, - neslepia fotografijos ir ugnikalnių entuziastas. – Stengiuosi išbūti juose kiek įmanoma ilgiau – nes taip aš galiu stebėti vulkaninio aktyvumo procesus.“ Įstabiausi kontūriniai žemėlapiai - ugnikalnių kraterių dugnuose ©Carsten Peter Lavos peizažai ©Carsten Peter Etnos ugnikalnio išsiveržimas (Italija) ©Carsten Peter Vulkanai – nesuvokiama jėga, stovėdamas greta kurios pasijunti toks menkutis ©Carsten Peter Pukšintys lavos ežerai... ©Carsten Peter ... ir tiršto raudonio upės ©Carsten Peter Vulkanologijos magija ©Carsten Peter Krateriuose temperatūra neretai siekia +1 100ºC. ©Carsten Peter Fotografijų autorius - Karstenas Peteris (Carsten Peter) ©Carsten Peter Pusryčiai prie kraterio ©Carsten Peter     Šaltinis : technologijos.lt

Jos Didenybė Islandija: ugnies ir ledo pragaro rojus.

 

Tokia kraštovaizdžio įvairove, kokią gamtos fotografams gali pasiūlyti atšiaurioji Islandija, pasigirti gali reta kuri šalis. Islandų fotografas Sigurduras Stefnisonas (Sigurður Stefnisson) savąją gimtinę fotografuoja beveik 30 metų. Ugnikalnių dūmus vagojantys žaibai, skaidraus it krištolas ledo atodangos, kerinčios šiaurinės pašvaistės, lavos ir pelenų nualintų medžių kamienai. Tai – įspūdingiausios gamtos mėgėjo temos.

Eyjafjallajokullio ugnikalnio išsiveržimas 2010 m.   Per savo gyvenimą S. Stefnisonas yra nufotografavęs tūkstančius kvapą gniaužiančių gamtos kadrų. Už kai kuriuos iš jų apdovanotas specialiomis premijomis. Viena iš jo fotografijų apdovanota kaip vienas iš 100 geriausių „National Geographic“ gamtos fotokadrų. S. Stefnisonas fotografavo ir prieš porą metų Europos skrydžių bendroves paralyžiavusio Eyjafjallajokullio ugnikalnio išsiveržimą. Į pietus nuo sostinės Reikjaviko, Kopavogure gyvenantis vyras neslepia, jog fotografija domisi „tiek seniai, kiek pamena pats save“. Juodai baltas nuotraukas Sigurduras pradėjo ryškinti būdamas trylikos, tėvų namų patalpoje, kurioje būdavo džiovinami skalbiniai. Prieš penkerius metus jis nusprendė imtis „šio to įdomesnio“ ir pradėjo dirbti visureigių turistinių maršrutų vairuotoju – taip jis atsidūrė dar arčiau gamtos. Kartais (kaip galima įsitikinti įspūdingoje fotografijoje su džipais ant lavos upės kranto) – pavojingai arti. Arčiau gamtos. Kartais – pavojingai arti... ©Sigurður Stefnisson Į „National Geographic“ geriausių gamtos fotografijų šimtuką 2001 m. pateko 1991 m. fotografuotas garsiojo Heklos ugnikalnio išsiveržimas, kurį aukštybėse gaubia šiaurinės pašvaistės. „Po to aš išgarsėjau kaip šiaurės pašvaisčių fotografas, tačiau man labiausiai patinka fotografuoti ugnikalnius, - pasakoja S. Stefnisonas. – Manęs dažnai klausia, kodėl mane taip traukia vulkanai. Sunku pasakyti, kodėl. Kai 1980 m. pirmąsyk gyvenime savo akimis pamačiau Heklos išsiveržimą, ugnikalniams pajutau kone liguistą priklausomybę. Dabar fotografija nėra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis, nors dažniausiai savo nuotraukas parduodu žurnalams, leidykloms, reklamos agentūroms, spaudai. Mano specializacija – ugnikalniai, kraštovaizdis su šiaurės pašvaistėmis, paukšiai.“ „Pradėjau fotografuoti naudodamas 135mm juostelę, tačiau 1991 m. įsigijau „Pentax 67 medium“. Pirmą skaitmeninį „Nikon D100“ pirkau 2002 m., o prie skaitmeninių fotoaparatų visiškai perėjau 2005 m., naudodamas įvairius „Nikon“ modelius. Fotografuodamas paukščius dažnai naudoju savadarbį nuotolinio fotografavimo įrenginį.“ Iš vulkaninių pelenų smėlynų smygso negyvo medžio kamienas ©Sigurður Stefnisson Šiaurės pašvaistė virš išsiveržusio Heklos ugnikalnio, 1991 m. ©Sigurður Stefnisson Sigurduras Stefnisonas (Sigurður Stefnisson) ©Sigurður Stefnisson Po ugnikalnio Grimsvotn išsiveržimo, 2011 m.: dienos dangų temdo ugnikalnio debesys ©Sigurður Stefnisson Ledo urvas Vatnajokullo ledyne Šaltinis: technologijos.lt

Kaip pulsuoja Žemė (Video)


JAV Geofizinės skysčių dinamikos laboratorijos prie Nacionalinės okeanų ir atmosferos administracijos mokslininkai sukūrė įspūdingą grafinę vizualizaciją, iliustruojančią Žemės pulsavimą, t. y., kaip per metus kinta planetos vandenynų temperatūra.

Fragmentas iš vizualizacijos

Vaizdo siužete demonstruojama ne viena pasaulinio okeano zona, tad jį žiūrint galima sužinoti, kaip gimsta pagrindinės pasaulio vandenynų srovių sistemos: Agulos srovė, Brazilijos srovė, Golfo srovė, Ramiojo vandenyno ekvatorinė srovė, Kurošijo srovė.
Kintančios modelio spalvos rodo kintančią temperatūrą – vaizdas primena pulsavimą: Atlanto vandenynas ir Golfo įlanka vasaros mėnesiais įšyla (vizualizacijoje – įrausta), o žiemos mėnesiais rausvumas atlėgsta. Apatiniame dešiniajame kampe rodomas laikas (mėnesiais).

 

Šaltinis: technologijos.lt

 

Japonijai atsitiesti pakako metų

Praėjus metams po cunamio Japonijoje likę jau nedaug ženklų, kad šalis buvo suniokota, o jos verslas – parklupdytas.
“Ishinomaki Hibi Shimbun” yra regioninis nuo 1912-ųjų leidžiamas Japonijos laikraštis. Per šimtmečio gyvavimo istoriją jis tik vieną savaitę buvo ne spausdinamas, o rašomas ranka: pernai kovo 11-ąją be elektros likusi laikraščio redakcija griebėsi rašiklių ir ant paprastų popieriaus lapų ėmė rašyti, kas įvyko. Vėliau, suradę baterijomis maitinamą kopijavimo aparatą, “prispausdino” kelis tūkstančius kopijų ir patys nešiojo šį neeilinį laikraščio numerį gyventojams, klijavo lapus su svarbia informacija ant pastatų sienų.
Taip žurnalistai darbavosi ištisą savaitę, iki kovo 19-osios. Daugelio jų šeimos nariai buvo evakuoti, dalis nebeturėjo namų ir gyveno iki pusės apsemtoje redakcijoje, tačiau buvo apsisprendę, kad jų pareiga – bet kokia kaina skelbti naujienas ir svarbią informaciją išsigandusiems, artimųjų netekusiems, radiacijos baimės kankinamiems gyventojams.
Tačiau praėjus metams po šios tragiškos visai Japonijai savaitės pažvelgęs į redakcijos pastatą nė nepasakytum, kad prieš metus jis priminė vaizdus iš filmo “Pasaulių karai”. Redakcija visiškai atstatyta ir renovuota, o prieš metus vykusį siaubą primena nebent ant sienos kabantys keli rašytiniai “Ishinomaki Hibi Shimbun” numeriai, o šalia jų – Tarptautinio spaudos instituto apdovanojimas, pernai rugsėjį įteiktas išskirtinėmis sąlygomis dirbusiai laikraščio komandai.
Per metus vaizdas neatpažįstamai pasikeitė ne tik šioje vietos laikraščio redakcijoje.
Priminsime, kad prieš metus, kai Japoniją supurtė devynių balų stiprumo žemės drebėjimas, o po to kilo didžiulė cunamio banga, atrodė, kad šaliai atsitokėti prireiks dešimtmečio. Juk buvo sugriauti ištisi kaimai ir miestai, suniokoti keliai ir geležinkeliai, o stichija, nusinešusi beveik 20 tūkst. gyvybių, pridarė Japonijai beveik 310 mlrd. JAV dolerių tiesioginių nuostolių ir tapo brangiausia katastrofa pasaulio istorijoje.
Ką jau kalbėti apie netiesioginius padarinius šalies pramonei, kurią sukrėtė ne tik tiesioginė stichijos žala gamykloms ir produkcijai, bet ir tai, kad smarkiai pabrango elektra, kurios didžiąją dalį Japonija dabar priversta importuoti, mat po Fukušimos avarijos šiuo metu uždarytos 52 iš 54-ių Japonijos atominių elektrinių. Savo ruožtu tai sumažino ir japoniškų prekių patrauklumą užsienio rinkose, tad gerokai smuktelėjo visos Japonijos eksportas. Vis dėlto šios negandos nesustabdė japonų – priešingai, maksimaliai mobilizavo.
Skaičiuojama, kad darbininkai per metus išvalė daugiau nei 23 mln. tonų nuolaužų – tiek, kiek Japonijoje prikaupiama per 20 metų. Be to, visiškai atstatyti sugriauti keliai ir geležinkeliai. Žinoma, tai mažai stebina, nes pirmas sugriautas greitkelis buvo atstatytas per šešias valandas po žemės drebėjimo, o traukinių eismas atnaujintas per pirmąją savaitę po viską pakeliui šlavusios cunamio bangos.
Beje, Japonijos vyriausybė netgi rado lėšų 2008 m. pradėto aukščiausio pasaulyje televizijos bokšto statybai užbaigti: šį vasarį Tokijuje buvo visiškai baigtas Japonijos atsigavimo simboliu vadinamas 600 metrų aukščio “Sky Tree” bokštas, valstybei kainavęs 806 mln. dolerių.
Teigiama, jog šis bokštas įkūnija naują Japonijos statybų erą, mat po pernykščio žemės drebėjimo inžinieriai pasirūpino, kad bokštas būtų itin atsparus požeminiams smūgiams. Pasak bokštą stačiusios bendrovės atstovo Hirotake Takanishi, šis dangoraižis turėtų atlaikyti net aštuonių balų stiprumo žemės drebėjimą – tiek atlaikyti turėtų visi nauji ir dėl to gerokai brangesni Japonijos statiniai.
Radiacijos baimės akys plačios
Kita medalio pusė – per metus niekur neišsisklaidė šalies gyventojų baimė dėl radiacijos. Reikia pripažinti, kad nors Japonijos vyriausybė ir pramonė rodo fantastišką pavyzdį, kaip galima atsitiesti bei atsinaujinti, šalyje esama ir nemažai netikrumo, kurį skatina viena kitai pieštaraujančios ataskaitos apie radiacijos lygį tiek Fukušimos apylinkėse, tiek vandenyje ar maisto produktuose.
Radiacija – viena populiariausių temų Japonijos žiniasklaidoje, jaudinanti ir gydytojus, ir mokytojus ar mažus vaikus auginančius tėvus. Jei peržvelgtume bent vienos dienos Japonijos spaudą, matytume, kad straipsniai apie radiaciją neretai sudaro pusę visų publikacijų.
Ypač daug nerimo gyventojams kelia tai, kad vyriausybės bei įmonės, valdančios Fukušimos atominę elektrinę, radiacijos matavimo rezultatai kartais net septynis kartus skiriasi nuo tų, kuriuos pateikia nepriklausomos tarptautinės organizacijos.
Deja, šios abejonės bus išsklaidytos dar negreitai. Tik 2013 m. gegužę bus paskelbtos Jungtinių Tautų komiteto UNSCEAR išvados apie tai, kiek radioaktyviųjų medžiagų iš tiesų pateko į aplinką, kiek jų pasiliko dirvožemyje, galiausiai ar dabar tikrai saugu ragauti populiariųjų japoniškų šitaki grybų.
“Mūsų analizė pirmiausia skirta žmonėms – ne valstybės institucijoms ar privačioms bendrovėms. Mes norime būti tikri, kad radiacijos lygis tikrai saugus, o pavojaus žmonėms nėra. Tačiau išvadų dar teks palaukti”, – aiškina šio komiteto pirmininkas Wolfgangas Weissas.

Šaltinis: veidas.lt

Ekskursija į ugnikalnio vidų (Video)

Islandijos turistai netrukus turės unikalią galimybę apsilankyti ugnikalnio viduje. Tokia ekstremali iškyla į daugiau nei keturis tūkstančius metų snaudžiantį ugnikalnį Trinukajijurą bus prieinama vasarą - nuo birželio 15 iki liepos 31 dienos.

©csmonitor.com

Ugnikalnis Trinukajijuras yra už pusvalandžio kelio automobiliu nuo Islandijos sostinės Reikjaviko. Atvažiavę turistai dar maždaug valandą eis pėsčiomis per lavos lauką. Priėję ugnikalnio kraterio briauną, atviru liftu jie galės nusileisti 120 metrų gylio ugnikalnio kraterį. Atvykėlius lydės speciali gidų komanda. Po valandos turistai grįš atgal.

Ši ekstremali ekskursija kainuos beveik 750 litų. Dalis surinktų pinigų bus skirta ugnikalnių tyrinėjimams. Į šią ekskursiją bus leidžiami ir vaikai nuo 12 metų amžiaus. Lankytojams patariama vilkėti patogius drabužius, avėti botus, turėti vandens, ir, žinoma, fotoaparatą.

Komanda „Black Tomato" , kaip rašoma jų puslapyje internete, sukūrė paketą „Ultimate Volcano Adventure". Čia siūloma ir vakarinė kelionė į Trinukajijuro, išvyka į garsiąją geoterminio vandens Žydrąją lagūną ir ekskursiją į Tingveliro nacionalinį parką. Daugiau informacijos apie ugnikalnį suteikiama „insidethevolcano.com".

Šaltinis: technologijos.lt

Moeraki rieduliai – unikalus gamtos stebuklas (Video)

Viena iš populiariausių turistų atrakcijų Naujoje Zelandijoje – Moeraki rieduliai, kurie yra stebinančio apvalumo. Kai kurių riedulių apimtis siekia net iki dviejų metrų. Šie rieduliai atrandami jūroje, toli nuo krantų. Mokslininkai spėja , kad Moeraki riedulių amžius gali siekti daugiau nei 60 milijonų metų.

Moeraki rieduliai ©moerakiboulders.com

Tyrėjus glumina tai, kad kiekvieno riedulio sandara šiek tiek skiriasi: jų pasitaiko įvairių – nuo itin nugludintu paviršiumi iki įtrūkusių ar „raukšlėtų“. Šiuos riedulius galima pamatyti Koehohe paplūdimyje, Kumara vietovėje, Otago salos krante.
Mokslininkai nustatė, kad šie rieduliai susiformavo iš įvairių į jūros dugną patekusių nuosėdų . Rieduliuose aptikta jūros kriauklių, medžių, kaulų liekanų, jų paviršių dengia mineralai. Kai kurių riedulių svoris siekia keletą tonų.

Moeraki rieduliai ©moerakiboulders.com

Moeraki rieduliai ©moerakiboulders.com

Moeraki rieduliai ©flickr.com

Moeraki rieduliai ©flickr.com

Moeraki rieduliai ©liveinternet.ru

Šaltinis: technologijos.lt

Kaip žmogus pakeitė Žemės veidą?

Žemė iš kosmoso atrodo tyra ir nepaliesta civilizacijos. Tačiau tik tada, kai žvelgi į apšviestąją jos pusę. Nakties sutemų gaubiamose Žemės teritorijose vaizdas iš kosmoso – kardinaliai kitoks. Trumpame filme „Antropocenas“ („Anthropocene“) pribloškiamai iliustruojama, kaip žmonija pakeitė gimtosios planetos veidą, nutiesdama sausumos, jūros ar oro kelius.

Trumpame filme „Antropocenas“ („Anthropocene“) pribloškiamai iliustruojama, kaip žmonija pakeitė gimtosios planetos veidą, nutiesdama sausumos, jūros ar oro kelius

Trijų minučių trukmės vaizdo klipas – 13 metų darbas, kurį atliko kanadiečių antropologas Feliksas Farandas (Felix Pharand). Eiliniu buitiniu kompiuteriu F. Farandas apdorojo tokių agentūrų kaip „Geospatial Intelligence Agency“ ir „Atmospheric Administration“ palydovinius duomenis ir juos vizualizavo. Rezultatas – kerintis vaizdas, kaip naktimis Žemėje įsižiebia šviesos. F. Farando skaičiavimu, maždaug 3 % Žemės paviršiaus (tai prilygsta Indijos valstybės teritorijai) yra padengti kelių asfaltu ar betonu. Jungtinių Tautų (JT) Populiacijos fondas tik ką paskelbė, jog iki šių metų spalio 31 d. Žemėje žmonių bus vienu milijardu daugiau nei jų buvo 1999 m. JT vertinimu, planetos paviršiumi šiuo metu judantys žmonės sudaro apie 6 % visų kada nors Žemėje gimusių žmonių.
„Šie skaičiai vaizdžiai iliustruoja kai kuriuos globalinės žmonijos veiklos aspektus, – atkreipia dėmesį Monrealyje gyvenantis 34 m. F. Farandas. – Šiame vaizdo klipe matome viską: asfaltuotus ir neasfaltuotus kelius, šviesos taršą, geležinkelius, elektros perdavimo linijas. Filmas atskleidžia, kiek yra išsiplėtusi žmonijos civilizacija, taip pat jos išsikerojimo struktūrą ir poveikį planetai.“

Kelių ir geležinkelių, elektros perdavimo linijų ir gatvių apšvietimo, taip pat povandeninių kabelių tinklas Europoje

Žmogaus technologijos Afrikoje. Keliai, geležinkeliai ir duomenų perdavimo linijos

F. Farandas vizualizacijų ėmėsi, siekdamas efektyviau perteikti savo idėjas pasaulio gyventojams.
„Aš maniau, jog globaliniai vaizdai, iliustruojantys, kokias teritorijas yra kolonizavusi, savo poreikiams prisitaikiusi ir pakeitusi žmonija, bus pats stipriausias signalas mums visiems. Pradėjau kaupti duomenis iš gausybės šaltinių ir ieškoti būdų, kaip juos sujungti. Įspūdingų panoramų esame matę fantastiniuose filmuose, tačiau tikroviškų Žemės vizualizacijų taip ir nebuvau matęs. Tad ir pamaniau – kodėl to nepadarius?“

JAV, kokių dar niekas nematė. Tūkstančiai kelių iš taško A į tašką B

F. Farandas į žmonijos palikimą žiūri pozityviai. „Dabartinė globalinė civilizacija yra milijardų praeityje plušėjusių žmonių darbo vaisius, – pažymi antropologas. – Visam tam sukurti reikėjo milžiniškų pastangų, daugybės sėkmių ir nesėkmių – taip pat ir karų, išradimų, mainų, krizių, sociotechnologinių pokyčių. XXI a. pradžios pasaulis – vadinamosios „Didžiosios Akceleracijos“ epochos rezultatas. Epochos, kurios metu įvyko sparčiausios istorijoje žmonių santykio su supančiu pasauliu transformacijos.“
„Daugelis dabartinių žmonijos veiklų pradžią gavo maždaug XX a. viduryje ir amžiui baigiantis progresavo neregėtu tempu. Šie vaizdo kadrai – tam, kad geriau įsisąmonintume. Aš manau, mūsų pareiga – neprarasti optimizmo.“

Oro linijos tarp Amerikų ir Europos

Oro keliai virš Eurazijos

Šaltinis: technologijos

Ar įmanoma vaikus paskatinti mokytis? Arba, kaip išmokti mokytis.

Meskite į šoną tušinukus, sąsiuvinius, vadovėlius… Maiklas Govas (Michael Gove) siūlo visai kitą būdą vaikams išmokti tai, ką paprastai tenka nuobodžiai grūsti į galvą (studentai vadina „sausos medžiagos mokymusi“). Ir kelia klausimą – kam stengtis įsiminti, jei šiuolaikinė visuomenė moka naudotis internetu? Juk jis – vartai pas visažinį.
M. Govas vadovaujasi nuostata „Jeigu vaikai nesimoko tuo būdu, kuriuo mes mokome, tuomet privalome mokyti tuo būdu, kuriuo jie noriai mokysis“.
Apžvelkime, kaip tai atrodytų iš šono.

Kaip vaikus paskatinti mokytis? ©hr3590.com

Vieną dieną aplankote savo vaiką mokykloje ir stebite pamoką. Tikriausiai tikėtumėtės išgirsti pasakojimą apie Hastingso mūšį, pasimokyti apie debesų formavimąsi, ar panirti į pasakojimus ir pasivaikščioti po karalienės Viktorijos laikų Londoną. Tačiau vietoj to užtinkate save stebint pamoką, kurioje vaikai „mokosi mokytis“. Pamoka prasideda užduotimi visiems pamąstyti apie savo mokymąsi. Tuomet pereinate prie parengiamosios veiklos, kai vaikai turi „prišaudyti minčių“ apie pagrindines mokymosi veiklas. Tada – rašymas, skaitymas, mąstymas. Gerai. Pagrindinė užduotis yra darbas grupėse, idealaus mokymosi „recepto“ užrašymas. Galiausiai – visi bendrai apibendrina tai, ką vaikai išmoko apie mokymąsi.
Kerinti pamoka. Išskyrus vieną problemą: ši novatoriška, sukrečianti, XXI amžiaus „vaikų parengimo moderniam pasauliui“ pamoka nieko nemoko. Ji neturi jokio turinio, jokių tikrų žinių, apie kurias vaikai rašytų, skaitytų ir mąstytų.
„Mokymasis mokytis“ yra labai rimta. Įgūdžių propaguotojai tai laiko savo darbotvarkės viršūne. Mokymasis nėra susijęs su tuo, ką mes mokomės – su žiniomis ir turiniu. Jis susijęs su tuo, kaip mes mokomės: pavyzdžiui, tokiais įgūdžiais kaip analizavimas, skaičiavimas, tvarkymas, nuomonės formavimas, akcentavimas ir t. t. Tai sugrąžina mus prie šiandienos švietimo audros epicentro, kuriame Maiklas Govas, bandydamas pertvarkyti mūsų švietimo sistemą, išdrįso pareikalauti, kad programose būtų nurodyta, kokių esminių žinių vaikai turėtų būti mokomi.
Govo pertvarka sukėlė ažiotažą, mat mūsų valstybinė švietimo sistema jau gana ilgai slinkosi nuo „daugybės faktelių“ mokymo prie „įgūdžių“ diegimo. Valdant pastarajai leiboristų administracijai, šis poslinkis įgavo pagreitį. Žinoma, nė viena ginčo „Įgūdžiai prieš Žinias“ pusė nedrįstų reikalauti, kad būtų mokoma tik vienu būdu. Juk pirmasis apima antrąjį ir atvirkščiai. Tam, jog išmoktume skaičiuoti, turime ką nors skaičiuoti. O tam, kad išmoktume skaičius, turime išmokti skaičiuoti. Tad kur yra ginčo esmė?

Kiekvieno mokytojo svajonė – entuziastingi mokiniai ©scrapetv.com

Pasirodo – svarbiausia, kad vaikai išmoktų skaityti, susikurti nuomonę ir palyginti. Ir tai padaryti juos įgalins bet koks tekstas.
Prancūzų kalbos mokytojai naudojasi mokinių vardais rašydami tekstus, šitaip paversdami prancūzų kalbą „aktualesne“ ir smagesne. Norėdami išmokyti būsimojo laiko, jie kuria linksmus fragmentus apie tai, kaip kai kurie iš mokinių dirbs „McDonalde“, o kiti žais „Manchester United“. Šie fragmentai ne tik įgyvendina tikslą – išmoko būsimojo laiko, – bet ir leidžia vaikams neapsakomai smagintis. Kiekvienas, atvykęs iš Kvalifikacijos ir mokymo programų plėtros sąjungos, būtų be galo nustebintas, kad šis mokytojas išpildė tą „sėkmingai besimokančiųjų, kurie mėgaujasi mokymusi, progresuoja ir pasiekia tikslą“ dalį, priklausančią Nacionalinei mokymo programai. Tad kurgi problema?
Išties jokios problemos nėra tol, kol nepasižvalgai po kurią nors privačią mokyklą ir supranti, jog kai mūsų valstybinių mokyklų moksleiviai „sijoja“, „organizuoja“ ir „mokosi“ frazės „Mark travaillera à McDo“ bei tampa labiausiai įgudusiais vaikais šioje žemėje, privačių mokyklų moksleiviai skaito Voltaire’o Kandidą, drauge keliaudami aplink Žemės rutulį, atrasdami Apšvietos pasaulį, filosofuodami ir patekdami į Oksbridžą.
Įgūdžių propaguotojai, matyt, nesupranta, kad žinių įsisąmoninimas taip pat išmoko mąstyti. Jie įsivaizduoja laikus, kai vaikai buvo verčiami aklai vardyti faktus. Tačiau koks egzaminas reikalauja tiesiog vardyti faktus? Ar norime pasakyti, kad valstybinių mokyklų moksleiviai niekuomet nekvestionuoja ir neanalizuoja žinių, kurių yra mokomi?
Vienoje iš mūsų gerų privačių mokyklų gali tikėtis kasmet perskaityti po vieną Šekspyro pjesę tol, kol baigsi mokytis anglų kalbos. Taip pat tikėtina, jog per metus perskaitysi mažiausiai keturis ar penkis romanus, jau nekalbant apie poeziją, išvardijant tik keletą poetų, kurių eilėraščius vaikai išmoks mintinai. Tačiau už privačių mokyklų sienų esti didžiulė žmonių armija, tikinti savo prievole neleisti valstybinio sektoriaus vaikams įgyti tokį pat išsilavinimą, kokį teikia privačios mokyklos.
Daugybė valstybinių mokyklų mokytojų yra puikūs, bet kai jie vertinami pagal standartus, labiau branginančius įgūdžius nei turinį, kai jie gainiojami dėl planinių užduočių ir egzaminų, turinys neišvengiamai sumenksta. Mokyklos puikiai supranta, kad egzaminų sąlyga „proza iki 1914-ųjų” nemini „romano“. Taigi kiekvienas protingas mokytojas, susidurdamas su moksleiviais, kurie vargiai ko nors mokėsi per visą savo buvimą mokykloje, pradžiai dėstys „Oliverį Tvistą“, paskaitydamas kelis puslapius, įtrauks tris puslapius, kur Bilis Saikas yra užmušamas, ir tada vaikams duos pažiūrėti filmą.
Platus apsiskaitymas atveria tai, kas šiaip jau liktų užsklęsta vaikui, niekad nepaliekančiam savo apylinkių ir tepažįstančiam savo rajoną bei vietinę pagrindinę gatvę. Neįmanoma gyvenime sutikti tokios žmonių įvairovės ar sužinoti tokios gausybės žmonių motyvus, kokius randame knygose. Knygos leidžia megzti ryšius, nepaisant klasių ir rasių, bei susitapatinti su žmonėmis, kurie skiriasi nuo paties skaitytojo. Juo labiau įsigilini į sudėtingas Hamleto elgsenos priežastis, tuo jis sukelia didesnį gailestį. Įvairiapusiškos literatūros skaitymas skatina emocinį raštingumą, esminį sėkmės įgūdį.
Daugiau išmokdamas tampi geresniu mokiniu, kadangi naujas žinias sujungi su pradinėmis mokymosi patirtimis, o naujas patirtis „varstai“ ant anksčiau išmoktų „kuolelių“. Kai kurie iš jų „įsminga“ ir tampa antrąja prigimtimi. Patyręs vairuotojas nevarto instrukcijos kaskart, kai padidina greitį. Įgudęs užsienio kalbos žinovas kiekvienąkart šnekėdamas nesiknaisioja žodyne. Kiekvienai sėkmei reikia žinių, ir šių žinių pertikrinimas yra ne tik pageidautinas, bet ir absoliučiai būtinas.
Bet kurio šalies vaiko paklauskite apie jų uniformas, ir jie jus apakins šio klausimo išmanymu bei įgūdžiais. Kodėl? Ogi todėl, kad kasmet, nesvarbu ar tai būtų anglų, ar kitų kalbų, ar klasės valandėlių pamokos, jie rašo laiškus, aiškindami, kodėl mokyklų uniformos turėtų būti panaikintos ar visgi paliktos. Nuomonės formavimo, argumento konstravimo, sakinių kūrimo, rašymo parkeriu įgūdžiai yra gudriai ugdomi per žinias, kurias jie jau turi ir savaime laiko svarbiomis. Tai genialiausias sumanymas; iki suvoki, jog vaikai genami ieškoti paguodos Xboxe ir PlayStatione būtent tuomet, kai jiems nesuteikiama jokių žinių ir įkyrima iki gyvo kaulo. Nors ir būtų priešingai sakančiųjų, tačiau masiškas technologijų įdiegimas mokyklose yra nebūtinas tam, kad pamokas paverstume įdomesnėmis. Mums tereikia mokyti vaikus to, ko verta mokytis.
Dėl egzaminų palengvėjimo iš dalies kalti įgūdžių akcentavimai ir žinių stoka. Žemiau pateikiu vieną iš lengviausių 1970 metų O lygio matematikos egzamino užduočių:

1970 metų O lygio matematikos egzamino užduotis

O dabar viena iš lengviausių 2011 metų GCSE aukštesniojo matematikos egzamino užduočių:

Dėžėje yra tik juodo ir pieniško šokolado plytelės. Santykis tarp pieniško ir juodo šokolado plytelių yra 2:1. Dėžėje yra 24 pieniško šokolado plytelės. Raskite bendrą šokolado skaičių.

Įgūdžių propaganda yra taip giliai įleidusi šaknis į mūsų mąstymą, kad jos nebekvestionuojame. Dėl šūkio „išmokykime vaikus mąstymo įgūdžių“, atrodo, tapome nekritiški dogmai, kuri atima iš mūsų vaikų, ypač esančių skurdžiausiose šeimose, teisę į esmines žinias: teisę, kurios įgūdžių propaguotojai augdami savo mokyklose turėjo su pertekliumi.
Maiklas Govas, grąžindamas reikšmę žinioms, pasuko švytuoklę į reikiamą kryptį. Jis atveria duris į pasaulį, kuris neturėtų išlikti tik privačių mokyklų privilegija. Pagaliau Dikensas, kvadratinės lygtys, Voltairas ir Čerčilis priklausys mums visiems.

Šaltinis: bernardinai

10 būdų, Kaip taupyti vandenį namuose.



Ar žinojote, jog Niujorkas šiandien sunaudoja 30 procentų mažiau vandens, nei sunaudojo 1979 metais, nors atsirado 1 milijonu daugiau gyventojų? Toks ryškus pokytis įvyko todėl, kad amerikiečiai ėmėsi paprastų taupymo priemonių. Turbūt nereikia priminti, jog taupymas reiškia mažesnes išlaidas, taip pat gražesnį sugyvenimą su gamta.

1. Sekite, kiek sunaudojate vandens.Jeigu norite rimtai taupyti vandenį, pradėkite skaičiuoti, kiek kiekvieną dieną jo sunaudojate. Tai galite padaryti, stebėdami skaitliukų duomenis. Arba gavę sąskaitą, paskaičiuokite savo sunaudojamą vandenį, padalindami kubinius metrus iš dienų ir žmonių skaičiaus, gyvenančių jūsų name. Norėdami sutaupyti, sutvarkykite visus namuose varvančius čiaupus ir pakeiskite seną namų santechniką. O skalbimo mašinos nustatymus galima pakeisti į ekonominį režimą, nes šis nustatymas keturių asmenų šeimai gali sutaupyti apie 530 litrų vandens. Tualete tik pusiau nuleidžiant vandenį galima sutaupyti apie 1890 litrų, o sumažinus dušo režimą iki ekonominio ‒ apie 300 litrų.

2. Antras gyvenimas vandeniui, kuriuo buvo plauti indai.Plaudami indus, drabužius ir maudydamiesi, jūs iššvaistote maždaug 50 procentų vandens, kurį sunaudojate per dieną. Plovimų rezultatas yra „pilkas vanduo“ (angl. grey water). Jis taip vadinamas dėl pilkšvo atspalvio. Panaudoję šį vandenį, sutaupytumėte daugybę jo litrų.Galite kaupti vonios ir kriauklių vandenį į 5 litrų bakus. Tuomet jį galėsite panaudoti lieti augalams arba nuleisti tualete (aišku, svarbu atsirinkti. Juk vandens su skalbiklių ar indų ploviklių priemaišomis nepilsite ant augalų).

3. Nenuleisk vandens. Amerikiečiai nuleidžia daugiau nei 15 milijonų litrų vandens. Kaip jį taupyti? Pirmiausiai, įsirengiant specialų bakelį, kuris leidžia pasirinkti, kiek vandens norima nuleisti. Galima taupyti ir dar radikaliau – ne nuleidinėti vandenį, o įsirengti kompostinį tualetą. Jei manote, jog gaminti komposto mažuose butuose neįmanoma, amerikietė Susan Carpenter įrodė priešingai. Moteris įsirengė kompostinį tualetą mažame butuke Los Andžele. Anot jos, tualeto turinį reikia pašalinti tik po dviejų mėnesių.

4. Auginkite aplinkai draugišką sodą.Galite paversti savo sodą ar galinį kiemą draugišku aplinkai. Parduotuvėse galima rasti kapsulių, kurios kaupia vandenį. Jų naudojimo instrukcija gana paprasta: jos yra sumaišomos su kompostu ir šiuo mišiniu tręšiami augalai. Kapsulės sukaupia kelis kartus daugiau vandens nei įprasta žemė. Taip pat galite sode įrengti vandens saugojimo talpyklas. Tiesiog iškaskite kelias duobeles įvairiose sodo vietose ir jas „nuveskite“ prie augalų. Po lietaus jos rinks vandenį, kuris palies visas jūsų gėles. Na, o svarbiausia tai, kad kai kurių augalų, tokių kaip pomidorai, bulvės, nereikia laistyti, nes jiems už-tenka tik lietaus vandens.

5. Gaudykite lietų.Vidutiniškai ant mažo namo stogo per metus nukrenta tiek vandens, kiek užtektų visų metų reikmėms. Tačiau visas šis vanduo išteka į kanalizacijos vamzdžius. Jį galima sulaikyti ir panaudoti savo reikmėms. Pats papras-čiausiais metodas yra lietvamzdžiai ir jų galuose pastatytos statinės, kurios ir surenka vandenį.

6. Užsukti vandenį valantis dantis.Nors gali skambėti keistai, tačiau valytis dantis ir laikyti kriauklės čiaupą atsuktą yra labai nenaudinga piniginei. Jis bėga veltui. Geriau sudrėkinkite šepetuką ir įsipilkite į stiklinę vandens burnai praskalauti, taip sutaupysite nemažai pinigų.

7. Laikykite geriamą vandenį ąsočiuose.Daugelis žmonių mėgsta gerti vandenį tiesiai iš čiaupo, tačiau įsipylus gaivaus vandens, mes galime nepastebėti, kiek lašų nukrito mums užsukus čiaupą.Taigi geriau įsipilkite vandens į didelį ąsotį ir užsinorėję gerti, įsipilkite iš jo. Beje, vandens ąsotyje nereikia palikti stovėti kelias paras.

8. Prauskitės po dušu. Jei labai mėgstate maudytis didelėse voniose, jūs išnaudojate daugybę litrų vandens, tačiau kaip alternatyvą geriau rinktis dušą. Po juo prausdamiesi (aiš-ku, jei nestovėsite kabinoje valandą) išnaudosite mažiau vandens, tačiau efektas bus tas pats.

9. Pjaukite žolę kiek aukščiau.Jei gyvenate nuosavame name, dažnai susiduriate su žolės pjovimu. Tačiau pjaudami žolę kiek mažiau, galėsite ją rečiau lieti. Tai padaryti galima paprastai: pakelkite žoliapjovės ašmenis kiek aukščiau, taip žolė geriau sugers lietų.

10. Plaukite tik visiškai pripildytus įrenginius.Jei namuose naudojate skalbimo mašiną ar indų plovyklę, niekuomet neįjunkite jų tol, kol jos nebus pilnos. Taip plausite efektyviau ir sutaupysite daugiau vandens.

Autorius: ekologija.lt

Regioninio parko smegduobės apartos ir patręštos pesticidais.




Biržų regioninio parko direkcijos darbuotojai kiekvienas metais susitinka su smegduobių niokotojais. Neseniai kartu su rajono aplinkosaugininkais atlikę planinius patikrinimus aktyvaus karsto žemėse jie rado daug pažeidimų.

Biržų regioninio parko direkcijos vyriausiojo specialisto geologo Benjamino Dagio teigimu, patikrinimų metu buvo aiškinamasi, kaip šiame regione vietos ūkininkai laikosi aplinkosauginių reikalavimų. Tačiau teko nusivilti, nes kai kurie ūkininkai beveik kasmet juos pažeidžia. Karstinių procesų pažeista žemė yra nepalanki intensyviam ūkininkavimui, nes dažnai teršiamas požeminis vanduo, o tai kelia grėsmę žmonių sveikatai ir visai biosferai. Todėl, pasak geologo, jau seniai Vyriausybė yra patvirtinusi žemdirbystės intensyvaus karsto zonoje tvarką. Tačiau ne visi ūkininkai jos laikosi.

Regioninio parko specialistas sako, kad Drąseikių geologiniame draustinyje ūkininkas R. S. neseniai aparė net šešias smegduobes, nors pagal reikalavimus aplink kiekvieną įgriuvą reikia palikti ne siauresnę kaip dešimties metrų apsauginę zoną. Joje negalima naudoti jokių trąšų, draudžiama vartoti chemines augalų apsaugos priemones, ganyti gyvulius ir šienauti. Už šiuos pažeidimus ūkininkas baudžiamas trečius metus iš eilės. Šį kartą jam skirta 400 litų administracinė bauda.

Kitas šio kaimo ūkininkas S. P. pasielgė dar blogiau. Benjamino Dagio teigimu, jo žemėje tikrintojai aptiko plotą, kuris ką tik buvo nupurkštas pesticidais. Žolė nuo chemikalų buvo nulinkusi visai prie karstinės įgriuvos duobės. Šiam ūkininkui skirta 500 litų bauda. Padaičių geologiniame draustinyje ūkininko G. B. žemėje rastos apartos keturios smegduobės, Daumėnų geologinio draustinio teritorijoje ūkininkas R. K. aparė dvi smegduobes, tiek pat rasta ir Kirdonių žemės ūkio bendrovės laukuose apartų smegduobių.

Kodėl ūkininkai taip negerai elgiasi? Biržų regioninio parko geologas sako, kad jiems taip paprasčiau, t.y. nereikia smegduobių prižiūrėti, tvarkyti jų kraštų, aptverti ir t.t. Lengviausia – aparti. „Tai kartojasi kasmet. Baudos nepadeda. Keista, kad ūkininkai nesupranta, jog daro žalą ne tik sau, bet ir savo kaimynams bei visai aplinkai“, – sako B. Dagys.

Biržų regioniniame parke yra iki 8 000 karstinių įgriuvų, kai kuriose vietose jų skaičius siekia net iki 120 viename hektare. Todėl parko specialistas sako, kad kiekvienas protingas ūkininkas labai rimtai turėtų pasvarstyti, ar verta šiame regione imtis intensyvaus ūkininkavimo.
Autorius: EKOredakcija

Atliekas rūšiuoja vos dešimtadalis gyventojų.


Žali, geltoni ir mėlyni konteineriai šalia daugiabučių dar nereiškia, kad jų turinys atitinka paskirtį. Vadinasi, gyventojai nepakankamai rūšiuoja atliekas, tai rodo ir statistika. Lietuva pagal valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą Europos Sąjungai įsipareigojo mažinti biologiškai skaidžių atliekų šalinimą sąvartynuose. Iki 2013 metų sąvartynuose jų turi atsirasti perpus mažiau negu 2000-aisiais, o nuo 2020-ųjų – dar 35 procentais mažiau.

„Šiuo metu 90 procentų biologiškai skaidžių atliekų keliauja į sąvartynus, o tik 10 procentų perdirbama. Rinkti šias atliekas į bendrą konteinerį labai brangu, todėl privalome skatinti gyventojus rūšiuoti atliekas“, – sako J. Šimėnas.

Šioje vietoje dar nesusivokiantiems, kodėl reikia rūšiuoti atliekas, privalu paaiškinti, kad biologiškai skaidžioms komunalinėms atliekoms priskiriamos virtuvės ir žaliosios sodų bei parkų atliekos. Tiek vienos, tiek kitos gamtoje suyra greitai. Biologiškai skaidžioms atliekoms dar galima priskirti ir kartono, popieriaus, medienos, odos, audinių iš gamtinio pluošto atliekas. Tik šios gamtoje yra lėčiau. Biologiškai skaidžioms atliekoms patekus į sąvartyną didelė dalis atliekų netenka sąlyčio su oru, tačiau veikiamos drėgmės bakterijos skyla toliau. Šis procesas vadinamas anaerobiniu procesu. Jo metu susidaro nemažai degių metano dujų. Patekusios į atmosferą jos stiprina šiltnamio efektą.

Plastmasė, stiklas, plastikas, kitos medžiagos, kurias galima perdirbti į vėl naudojamus produktus, pilamos kartu su biologiškai skaidžiomis atliekomis, taip pat teršia gamtą. Žinoma, šiuolaikiniai sąvartynai įrengiami turi gerą hidroizoliaciją, neleidžiančią pavojingoms medžiagoms patekti į gruntinius vandenis. Sąvartyno dujų surinkimo ir jų panaudojimo sistema iš dalies sulaiko ir metano dujas.

Pasak specialistų, geriausias būdas mažinti biologiškai skaidžių atliekų patekimą į sąvartyną – kuo geresnis gyventojų atliekų rūšiavimas arba atliekų apdorojimas kompostuojant bei anaerobiškai pūdant. Anaerobinio pūdymo metu susidariusios dujos galėtų būti naudojamos kaip atsinaujinantis energijos šaltinis šilumai ir elektrai gaminti.

Visiškai išvengti atliekų patekimo į sąvartyną galima tik deginant mišrias komunalines atliekas prieš tai nenaudojant mechaninio – biologinio apdorojimo. Daugelyje pasaulio šalių veikiantys deginimo įrenginiai naudoja modernią dūmų valymo techniką, todėl atliekų deginimas aplinkos oro užterštumui neturi įtakos.

Lietuva suskirstyta į dešimt atliekų tvarkymo regionų. Pasak Kauno technologijos universiteto ekspertų, norint, kad nuo 2010 iki 2013 metų į sąvartynus pakliūtų ne daugiau 75 procentai biologiškai skaidžių atliekų, lyginant su 2010-aisiais, pakanka atskirai surinkti ir apdoroti 22 procentus bendro jų kiekio. Tai nėra neįmanoma misija, nes žaliosioms ir biologiškai skaidžioms atliekoms turi būti įrengiamos specialios aikštelės, kuriose atliekos būtų pūdomos ir kompostuojamos. Tačiau nuo 2013 metų pagriežtėjus reikalavimams būtina pradėti statyti deginimo įrenginius, kuriose būtų naikinama biologiškai skaidi dalis. Kiekvienam regionui statyti atliekų deginimo įrenginius būtų per brangu, todėl juos siūloma statyti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose: juose būtų deginamos ne tik šių, bet ir kaimyninių apskričių komunalinės atliekos.

Pavasarį Seimas patobulino atliekų įstatymą priėmęs pataisas, numatančias, kad teršėjas – gamintojas, kaupėjas – už atliekų tvarkymą irgi mokėtų. „Įmonėms tai pirmas signalas labai atidžiai galvoti, kokias medžiagas naudoja gamindamos produktą. Jei bus naudojamos sunkiai perdirbamos arba visai neperdirbamos medžiagos, laukia dideli mokesčiai“, – teigia Seimo narys Andrius Burba. Tačiau daugelis gyventojų moka ne už išvežamų šiukšlių kiekį: mokesčiai imami nuo būsto ploto.

Aplinkos ministerijos duomenimis, dabar atliekas rūšiuoja vos dešimtadalis gyventojų, o kai visos atliekos verčiamos į vieną katilą, per anksti kalbėti apie tobulą atliekų rūšiavimą. Šias pataisas skubėta priimti, nes priešingu atveju grėstų Europos Sąjungos baudos. Ne veltui praėjus pusmečiui po jų priėmimo J.Šimėnas konstatuoja, kad atliekų tvarkymas Lietuvoje į priekį nepajudėjo nė per žingsnį.
Autorius: EKOredakcija

 

 Į šiukšlyną – ketvirtadalis maisto.

Europiečiai išmeta net ketvirtadalį, arba 25 proc., viso nusipirkto maisto, o vienas ES gyventojas vidutiniškai į šiukšlyną per metus išmeta maisto, verto 750 eurų.
Daugiausiai jo išmeta britai – daugiau nei 30 proc., antri – vokiečiai, na, o mažiausiai maisto atliekų, kaip rodo skirtingi tyrimai, “pagamina” skandinavai, bulgarai, rumunai ir Baltijos šalių gyventojai, bet ir jų išmetamo maisto dalis sudaro arti penktadalio.
Pavyzdžiui, skirtingų apklausų duomenimis, lietuviai į šiukšlyną išmeta apie 15–20 proc. nusipirkto maisto, daugiausia daržovių. Beje, “Maisto banko” visoje Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad nuolat bent truputį maisto išmeta pusė respondentų, o niekada nusipirkto maisto neišmeta tik 3,29 proc. gyventojų.
Žinoma, Lietuvoje, kaip ir užsienyje, daugiausiai maisto išmeta labiausiai pasiturintys, didesniuose miestuose gyvenantys, aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės. Stulbinamai skamba tai, kad net pusė viso išmetamo maisto nėra sugedęs. Dėl šios priežasties į šiukšliadėžę keliauja tik trečdalis viso išmetamo maisto. Visas kitas maistas metamas lauk dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, nusibodusio skonio ar suprastėjusios estetinės išvaizdos.
Įdomu tai, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse daugiausiai išmetama daržovių: jos sudaro apie 25 proc. išmetamo maisto. Lietuvoje ryškėja ir kita tendencija: vyresni žmonės beveik niekada neišmeta ilgai negendančių produktų – kruopų, makaronų, nepaisydami nurodytos galiojimo datos, o jaunimas pasibaigusio galiojimo produktus meta lauk dažniausiai.
Štai kodėl pastaruoju metu ES imta svarstyti, kad ant pakuotės turėtų būti nurodytos dvi datos: viena, iki kurios produktais galima prekiauti, o kita – iki kurios juos galima vartoti. Manoma, kad taip būtų galima išsaugoti apie 60 proc. dabar išmetamo maisto.
Pavyzdžiui, tai, kad pasibaigusio galiojimo produktai dar tinkami vartoti, regis, puikiai žino visi ES prekybos tinklai. Jie iš viso išmeta vos 5 proc. visų produktų, kitus perdirba ir panaudoja kitiems tikslams. Vis dėlto net ir šie skaičiai įspūdingi: Lietuvoje prekybos tinklai visi kartu per metus atsikrato maždaug 4300 tonų maisto, kurio vertė – 10,8 mln. Lt.

Šaltinis: Veidas

Šiemet Lietuvoje iškils šimtai nedidelių saulės jėgainių.

Lietuviai atrado naują investavimo būdą – privačias nedideles saulės jėgaines, kurių gaminamą elektros energiją galima parduoti elektros tinklams. Kaip „Veidui“ pasakojo tokias jėgaines įrenginėjančios įmonės „Saulės energija“ direktorius Edmundas Žilinskas, šiais metais patvirtintas patrauklus elektros iš nedidelių saulės jėgainių supirkimo tarifas, todėl žmonės masiškai įsirenginėja mažytes, iki 30 kilovatvalandžių (kWh) pajėgumo elektrines.

Šiemet tarifas integruotoms į pastatą jėgainėms siekia 1,8 Lt už kWh, o neintegruotoms – 1,44 Lt, be to, „Lesto“ naujas nedideles elektrines turi prijungti savo lėšomis.
„Dabar tai vienas investavimo būdų. Į saulės elektrines žiūrima kaip į galimybę uždirbti pinigų. Norint įsirengti privačią elektrinę reikia apie 200 tūkst. Lt, o ši investicija atsiperka maždaug po septynerių metų“, – pasakoja E. Žilinskas.
„Saulės energija“ pernai pastatė keturias saulės elektrines, šiemet jau tris, o iki metų galo tikisi pastatyti apie 50. E. Žilinskas prognozuoja, kad visi statytojai Lietuvoje šiemet pastatys apie porą šimtų nedidelių saulės elektrinių. Šiuo metu aktyviausiai elektrines statosi Marijampolės ir Alytaus regionų gyventojai.
Energetikos projektų diegimu panaudojant atsinaujinančius energijos šaltinius užsiimančios bendrovės „Sprendimų biuras“ direktorius Alvydas Zabarskas tvirtina, kad 30 kWh galios jėgainė per metus galėtų pagaminti apie 30 MWh elektros energijos. Tiek pardavus, per metus galima gauti apie 43–54 tūkst. Lt pajamų.

Šaltinis: veidas