Mokslininkai paskaičiavo, kad maždaug trečdalis pasaulinių gėlo vandens atsargų yra… ore. Kodėl gi nepaimti iš ten vandens, jei kitų šaltinių šalia nėra? Savo išradimu pasidalino MIT instituto (JAV) atstovai – pastarojo instituto mokslininkai sukūrė vandens išskyrimo iš rūko įrenginį.
 |
Šio įrenginio pagrindą sudaro tinklas, kuris surenka drėgmę, o pastaroji lašeliais suteka į kolektorių. Tokia vandens surinkimo idėja žinoma jau nuo seno ir kai kur plačiai pritaikoma – jau esame rašę apie Perų statomas rūko „gaudykles“.
Kaip praneša MIT atstovai, jų sukurta vandens surinkimo sistema savo efektyvumu lenkia visus iki šiol sukurtus analogus. Bandymų metu vienas kvadratinis metras įrenginio tinklo iš oro „išspausdavo“ iki vieno litro vandens per dieną.
Išradimas galėtų palengvinti daugelio sausringų vietovių gyventojų dalią (ypač neturtingų regionų) bei bent dalinai išspręstų drėkinimo problemą. MIT mokslininkai jau darbuojasi prie kitos šio išradimo versijos, kad padidintų efektyvumą iki tokio lygio, kad gaminys taptų komerciškai patrauklus.
Kaip praneša MIT atstovai, jų sukurta vandens surinkimo sistema savo efektyvumu lenkia visus iki šiol sukurtus analogus. Bandymų metu vienas kvadratinis metras įrenginio tinklo iš oro „išspausdavo“ iki vieno litro vandens per dieną.
Išradimas galėtų palengvinti daugelio sausringų vietovių gyventojų dalią (ypač neturtingų regionų) bei bent dalinai išspręstų drėkinimo problemą. MIT mokslininkai jau darbuojasi prie kitos šio išradimo versijos, kad padidintų efektyvumą iki tokio lygio, kad gaminys taptų komerciškai patrauklus.
Mokslininkė: jei visi pasaulyje gyventų taip, kaip lietuviai, reikėtų dviejų Žemės planetų.
Žmogaus gerovės lygis matuojamas vertinant turimas pajamas, pasiektą išsilavinimą, sveikatą. Darnus vystymasis kviečia atsižvelgti ir į žmogaus gerovės bei aplinkos kokybės sąsajas. Paprastai, kuo aukštesnis gyvenimo lygis, tuo daugiau sunaudojama gamtinių resursų ir tuo daugiau užteršiama.
Ekologinis pėdsakas (pasaulio hektarais vienam gyventojui)
©Zaliojilietuva.lt |
Darnaus vystymosi principus atitinkančios gyvensenos paieška - vienas pagrindinių šiandienos iššūkių. Remiantis naujausiais duomenimis, paskelbtais 2011 metais Jungtinių tautų parengtoje Žmogaus socialinės raidos ataskaitoje, šiame straipsnyje iškeliamas klausimas - ar lietuvio gyvenimo būdas vadintinas darniu?
Vienas iš įdomiausių Jungtinių tautų ir kitų organizacijų naudojamų rodiklių, matuojančių šalies darnų (ar nedarnų) vystymąsi ir gyvenimo lygį yra Ekologinis pėdsakas. Ekologinis pėdsakas - tai kiekis biologiškai produktyvios žemės ir jūros ploto, matuojamo pasauliniais hektarais, kurio šaliai reikia tam, kad galėtų apsirūpinti suvartojamais gamtiniais resursais ir tam, kad būtų įsisavintos atliekos. Jungtinių tautų organizacija remdamasi nacionaliniais šalių duomenimis paskaičiuoja vidutinį kiekvienos šalies gyventojo ekologinį pėdsaką. Padalinus visus biologiškai produktyvius planetos sausumos ir jūros hektarus iš planetos gyventojų skaičiaus, nustatyta ekologinio pėdsako norma - maždaug 2.1 ha vienam žmogui. Jei visi planetos gyventojai paskui save paliktų tokį ar mažesnį pėdsaką, planetos ekosistemos išlaikytų stabilumą.
Pasiremsiu duomenimis, publikuotais 2011 m. Jungtinių tautų parengtoje Žmogaus socialinės raidos ataskaitoje. Žemėlapyje pasaulio šalys nuspalvintos pagal ekologinio pėdsako dydį. Kuo šalis tamsesnė, tuo daugiau globalių hektarų reikia vienam jos gyventojui tam, kad palaikytų norimą gyvenimo kokybę.
Vidutinis Lietuvos gyventojo ekologinis pėdsakas 4.7 ha. Jau minėjau, jog darniai pasaulio raidai garantuoti reiktų, jog kiekvienas jos gyventojas naudotųsi ne daugiau nei 2.1 ha. Vadinasi, kiekvienas mūsų sunaudojame resursų ir užteršiame beveik dvigubai daugiau, nei turėtume. Ar galime tuomet skųstis, kad suvartojame per mažai, kad turime per mažai? Juk jei kiekvienas žemės gyventojas gyventų taip, kaip vidutinis lietuvis, prireiktų dviejų Žemės planetų!
Įdomu, koks aplinkosauginis pėdsakas šalių, į kurias mes lygiuojamės, teigdami jog jų vystymasis darnus, o pasiekimai aplinkosaugos srityje aukšti. Pavyzdžiui, vidutinis dano ekologinis pėdsakas 8.3 ha, suomio - 6.2 ha, švedo - 5.9 ha. Brolių latvių vidutinis ekologinis pėdsakas - 5.6 ha, o Estijoje net 7.9 ha. Tik Lenkijoje vieno gyventojo ekologinis pėdsakas mažesnis nei Lietuvoje - 4.3 ha. Reiktų pasvarstyti - gal tuomet Lietuva turėtų būti rodoma kaip darnaus vystymosi pavyzdys kaimyninėms ir Skandinavų šalims? Tai - retorinis klausimas, į kurį atsakyti turėtų politikos formuotojai.
Sociologai skaitydami pateiktą žemėlapį įžvelgia ir globalios nelygybės įrodymų. Išsivysčiusios industrializuotos Šiaurės Amerikos, Europos ir kitos šalys vidutiniškai naudoja tris kartus daugiau globalių hektarų (vienam žmogui) nei darnų vystymąsi garantuojanti riba (2.1 ha). Tuo tarpu mažiausiai išsivysčiusios šalys, pvz. Burundis, Siera Leonė, Liberija, naudoja dvigubai mažiau globalių hektarų nei numatytoji darnumo riba. Tad kieno sąskaita gyvena turtingųjų šalių gyventojai? Juk žemės resursai ir gebėjimas įsisavinti žmogiškosios veiklos produktus yra baigtinis.
Kaip pažymi Global Footprint Network organizacija, šiandien daugiau nei 80 proc. pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kur sunaudojama daugiau išteklių, nei tų šalių teritorijose esančios ekosistemos geba parūpinti. Tokios šalys vadinamos ekologinėmis skolininkėmis ir yra labai priklausomos nuo šalių, vadinamų ekologiniais kreditoriais. Šios šalys nepanaudoja visų savo teritorijoje turimų resursų ir mažiau teršia aplinką. Įdomu tai, kad paprastai šalys ekologinės kreditorės yra tuo pačiu finansinės skolininkės (besivystančios šalys), o šalys ekologinės skolininkės dažnai būna finansinėmis kreditorėmis (aukšto ekonominio išsivystymo šalys). Lietuva, deja, yra ir finansinė skolininkė ir, kaip matome iš ekologinio pėdsako dydžio, ekologinė skolininkė.
Apibendrinant galima pasakyti, jog vidutinis lietuvio ekologinis pėdsakas yra mažesnis nei kaimyninių ar stipriųjų-turtingųjų Europos šalių (galėtume pasididžiuoti labiau darnumo principus atitinkančia gyvensena), tačiau palyginus rodiklį su 2.1 ha pasauline norma turime pripažinti, jog esame ekologiniai skolininkai.
Vienas iš įdomiausių Jungtinių tautų ir kitų organizacijų naudojamų rodiklių, matuojančių šalies darnų (ar nedarnų) vystymąsi ir gyvenimo lygį yra Ekologinis pėdsakas. Ekologinis pėdsakas - tai kiekis biologiškai produktyvios žemės ir jūros ploto, matuojamo pasauliniais hektarais, kurio šaliai reikia tam, kad galėtų apsirūpinti suvartojamais gamtiniais resursais ir tam, kad būtų įsisavintos atliekos. Jungtinių tautų organizacija remdamasi nacionaliniais šalių duomenimis paskaičiuoja vidutinį kiekvienos šalies gyventojo ekologinį pėdsaką. Padalinus visus biologiškai produktyvius planetos sausumos ir jūros hektarus iš planetos gyventojų skaičiaus, nustatyta ekologinio pėdsako norma - maždaug 2.1 ha vienam žmogui. Jei visi planetos gyventojai paskui save paliktų tokį ar mažesnį pėdsaką, planetos ekosistemos išlaikytų stabilumą.
Pasiremsiu duomenimis, publikuotais 2011 m. Jungtinių tautų parengtoje Žmogaus socialinės raidos ataskaitoje. Žemėlapyje pasaulio šalys nuspalvintos pagal ekologinio pėdsako dydį. Kuo šalis tamsesnė, tuo daugiau globalių hektarų reikia vienam jos gyventojui tam, kad palaikytų norimą gyvenimo kokybę.
Vidutinis Lietuvos gyventojo ekologinis pėdsakas 4.7 ha. Jau minėjau, jog darniai pasaulio raidai garantuoti reiktų, jog kiekvienas jos gyventojas naudotųsi ne daugiau nei 2.1 ha. Vadinasi, kiekvienas mūsų sunaudojame resursų ir užteršiame beveik dvigubai daugiau, nei turėtume. Ar galime tuomet skųstis, kad suvartojame per mažai, kad turime per mažai? Juk jei kiekvienas žemės gyventojas gyventų taip, kaip vidutinis lietuvis, prireiktų dviejų Žemės planetų!
Įdomu, koks aplinkosauginis pėdsakas šalių, į kurias mes lygiuojamės, teigdami jog jų vystymasis darnus, o pasiekimai aplinkosaugos srityje aukšti. Pavyzdžiui, vidutinis dano ekologinis pėdsakas 8.3 ha, suomio - 6.2 ha, švedo - 5.9 ha. Brolių latvių vidutinis ekologinis pėdsakas - 5.6 ha, o Estijoje net 7.9 ha. Tik Lenkijoje vieno gyventojo ekologinis pėdsakas mažesnis nei Lietuvoje - 4.3 ha. Reiktų pasvarstyti - gal tuomet Lietuva turėtų būti rodoma kaip darnaus vystymosi pavyzdys kaimyninėms ir Skandinavų šalims? Tai - retorinis klausimas, į kurį atsakyti turėtų politikos formuotojai.
Sociologai skaitydami pateiktą žemėlapį įžvelgia ir globalios nelygybės įrodymų. Išsivysčiusios industrializuotos Šiaurės Amerikos, Europos ir kitos šalys vidutiniškai naudoja tris kartus daugiau globalių hektarų (vienam žmogui) nei darnų vystymąsi garantuojanti riba (2.1 ha). Tuo tarpu mažiausiai išsivysčiusios šalys, pvz. Burundis, Siera Leonė, Liberija, naudoja dvigubai mažiau globalių hektarų nei numatytoji darnumo riba. Tad kieno sąskaita gyvena turtingųjų šalių gyventojai? Juk žemės resursai ir gebėjimas įsisavinti žmogiškosios veiklos produktus yra baigtinis.
Kaip pažymi Global Footprint Network organizacija, šiandien daugiau nei 80 proc. pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kur sunaudojama daugiau išteklių, nei tų šalių teritorijose esančios ekosistemos geba parūpinti. Tokios šalys vadinamos ekologinėmis skolininkėmis ir yra labai priklausomos nuo šalių, vadinamų ekologiniais kreditoriais. Šios šalys nepanaudoja visų savo teritorijoje turimų resursų ir mažiau teršia aplinką. Įdomu tai, kad paprastai šalys ekologinės kreditorės yra tuo pačiu finansinės skolininkės (besivystančios šalys), o šalys ekologinės skolininkės dažnai būna finansinėmis kreditorėmis (aukšto ekonominio išsivystymo šalys). Lietuva, deja, yra ir finansinė skolininkė ir, kaip matome iš ekologinio pėdsako dydžio, ekologinė skolininkė.
Apibendrinant galima pasakyti, jog vidutinis lietuvio ekologinis pėdsakas yra mažesnis nei kaimyninių ar stipriųjų-turtingųjų Europos šalių (galėtume pasididžiuoti labiau darnumo principus atitinkančia gyvensena), tačiau palyginus rodiklį su 2.1 ha pasauline norma turime pripažinti, jog esame ekologiniai skolininkai.
Straipsnį parengė doc. dr. Audronė Telešienė, KTU Sociologijos katedra
Šaltinis: technologijos.lt
Lietuvoje veiklą pradėjo dvi didžiausios saulės šviesos elektrinės Baltijos šalyse
Lietuvos verslas įrodinėja, kad alternatyvioji energetika Lietuvoje įgauna naują pagreitį. Šią savaitę energiją į Lietuvos elektros tinklus jau pradėjo tiekti dvi didžiausios saulės energijos elektrinės Baltijos šalyse – kiekvienos jų galingumas siekia beveik 1 megavatą, t.y. net apie 10 kartų daugiau, nei iki šiol Lietuvoje buvusi galingiausia saulės elektrinė.
Kaišiadorių ir Kauno rajonuose įsikūrusios elektrinių galingumas atitinkamai siekia 940 kW ir 995 kW – per metus jų bendrai pagaminamos energijos užtektų aprūpinti 750 privačių namų. Alternatyviąją energiją plėtojančios „Modus energijos“ bendros investicijos į abi saulės elektrines siekia 14 mln. litų.
„Energetikos tema Lietuvoje pastaruoju metu itin aktuali ir plačiai aptarinėjama, o jos kontekste alternatyvioji energija nepagrįstai minima kaip labai brangi. Faktai ir užsienio valstybių patirtis rodo, kad toks vertinimas klaidingas. Prieš investuodami į saulės elektrines Lietuvoje, gilinomės į užsienio šalių patirtį, skaičiavome ir turime tvirtą pagrindą teigti, kad saulės energijos naudojimas yra ekonomiškai naudingas. Būtina nepamiršti, kad ši energijos rūšis yra arčiausiai vartotojo, decentralizuota, todėl jos transportavimo kaštai mažiausi arba apskritai nuliniai, kai tuo tarpu jie sudaro net iki dviejų trečdalių kitų energijos rūšių kainos“, – teigia „Modus energijos“ dukterinės bendrovės „Investiciniai energetikos projektai“ direktorius Laimonas Dapšys.
„Be to, saulės elektrinės nedaro jokio poveikio aplinkai, vienintelė „žaliava“ – saulės šviesa nieko nekainuoja, priežiūra reikalauja mažiausių sąnaudų, todėl atsipirkus pradinėms investicijoms, pagamintos energijos kaina stipriai kris“, – sako L. Dapšys.
Rusonių saulės elektrinę, įsikūrusią Trakių kaime (Kaišiadorių raj., šalia greitkelio Kaunas-Vilnius), sudaro 4.000 saulės baterijų modulių, išdėstytų 3,5 ha plote. Juozapavos elektrinėje, Karaliūnų kaime (Kauno raj., greta Vandžiogalos miestelio) tokių modulių daugiau – 4234, ir jie užima 4,1 ha plotą. Abi elektrinės jau veikia visu pajėgumu ir tiekia saulės šviesos sugeneruotą energiją į elektros tinklus.
Pasak L. Dapšio, valstybės subsidijos alternatyviajai energetikai būtinos tik pradiniame laikotarpyje, norint išjudinti šią rinką. Šiuo metu Lietuvos valstybė įsipareigojusi už fiksuotą skatinimo tarifą saulės šviesos elektrinių gaminamą elektrą supirkti 12 metų, po to ši energija bus tiekiama už rinkos kainą.
„Kiekviena nauja saulės elektrinė didina alternatyvios energijos šaltinių įrangos gamybos apimtis ir todėl mažina jos kainą. Per pastaruosius metus saulės šviesos elektrinių įranga ženkliai pigo. Energijos supirkimo kainos kreivė Lietuvoje judės ta pačia linkme, todėl jau greitu metu saulės elektra su kitomis energijos rūšimis konkuruos ne tik savo ekologiškumu, bet ir kaina“, – prognozuoja UAB „Investiciniai energetikos projektai“ vadovas.
Šviesos Lietuvoje, anot investuotojų į saulės elektrines, pakanka – tai įrodo ir kitų Šiaurės ar Vidurio Europos šalių pavyzdžiai. „Modus energijos“ paskaičiavimais, jeigu Lietuvoje saulės energija būtų vystoma tokiais tempais, kaip Vokietijoje, šiandien pas mus įrengtų saulės elektrinių galia būtų 200 kartų didesnė, sudarytų apie 800 MW ir būtų artima Kruonio HAE galiai (šiuo metu Lietuvoje pastatytų saulės šviesos elektrinių bendra galia tik apie 4 MW, kai tuo tarpu Vokietijoje siekia 28000 MW).
Įrenginėjant didžiausias Lietuvoje saulės šviesos elektrines buvo pasitelkti labiausiai patyrę šios srities specialistai iš Vokietijos bei Lietuvos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą