Tokia kraštovaizdžio įvairove, kokią gamtos fotografams gali pasiūlyti atšiaurioji Islandija, pasigirti gali reta kuri šalis. Islandų fotografas Sigurduras Stefnisonas (Sigurður Stefnisson) savąją gimtinę fotografuoja beveik 30 metų. Ugnikalnių dūmus vagojantys žaibai, skaidraus it krištolas ledo atodangos, kerinčios šiaurinės pašvaistės, lavos ir pelenų nualintų medžių kamienai. Tai – įspūdingiausios gamtos mėgėjo temos.
Eyjafjallajokullio ugnikalnio išsiveržimas 2010 m.
Per savo gyvenimą S. Stefnisonas yra nufotografavęs tūkstančius kvapą gniaužiančių gamtos kadrų. Už kai kuriuos iš jų apdovanotas specialiomis premijomis. Viena iš jo fotografijų apdovanota kaip vienas iš 100 geriausių „National Geographic“ gamtos fotokadrų. S. Stefnisonas fotografavo ir prieš porą metų Europos skrydžių bendroves paralyžiavusio Eyjafjallajokullio ugnikalnio išsiveržimą. Į pietus nuo sostinės Reikjaviko, Kopavogure gyvenantis vyras neslepia, jog fotografija domisi „tiek seniai, kiek pamena pats save“. Juodai baltas nuotraukas Sigurduras pradėjo ryškinti būdamas trylikos, tėvų namų patalpoje, kurioje būdavo džiovinami skalbiniai.
Prieš penkerius metus jis nusprendė imtis „šio to įdomesnio“ ir pradėjo dirbti visureigių turistinių maršrutų vairuotoju – taip jis atsidūrė dar arčiau gamtos. Kartais (kaip galima įsitikinti įspūdingoje fotografijoje su džipais ant lavos upės kranto) – pavojingai arti.
Į „National Geographic“ geriausių gamtos fotografijų šimtuką 2001 m. pateko 1991 m. fotografuotas garsiojo Heklos ugnikalnio išsiveržimas, kurį aukštybėse gaubia šiaurinės pašvaistės.
„Po to aš išgarsėjau kaip šiaurės pašvaisčių fotografas, tačiau man labiausiai patinka fotografuoti ugnikalnius, - pasakoja S. Stefnisonas. – Manęs dažnai klausia, kodėl mane taip traukia vulkanai. Sunku pasakyti, kodėl. Kai 1980 m. pirmąsyk gyvenime savo akimis pamačiau Heklos išsiveržimą, ugnikalniams pajutau kone liguistą priklausomybę. Dabar fotografija nėra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis, nors dažniausiai savo nuotraukas parduodu žurnalams, leidykloms, reklamos agentūroms, spaudai. Mano specializacija – ugnikalniai, kraštovaizdis su šiaurės pašvaistėmis, paukšiai.“ „Pradėjau fotografuoti naudodamas 135mm juostelę, tačiau 1991 m. įsigijau „Pentax 67 medium“. Pirmą skaitmeninį „Nikon D100“ pirkau 2002 m., o prie skaitmeninių fotoaparatų visiškai perėjau 2005 m., naudodamas įvairius „Nikon“ modelius. Fotografuodamas paukščius dažnai naudoju savadarbį nuotolinio fotografavimo įrenginį.“
|
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą